Pratarmė
Elektronine publikacija „A. R. Niemio lietuvių tautosakos rinkinių paveldas“ pristatomas suomių folkloristo Augusto
Roberto Niemio (Aukusti Robert Niemi, 1869–1931) spausdintų ir rankraštinių lietuvių tautosakos rinkinių palikimas.
Toks modelis buvo parankus tiek dėl prieinamumo, tiek dėl galimybės šalia vienas kito pateikti ne tik redaguotą, bet
ir autentišką tekstą, o tai ypač svarbu siekiant paskatinti šios medžiagos recepciją akademiniame ir kultūriniame diskursuose.
Trumpai apie pristatomus rinkinius. Išsamesnė tautosakos rinkinių istorija papasakota įvadiniame straipsnyje
(žr.
Iš rinkinių istorijos). Nenorėdami kartotis, tik priminsime, kad Niemį, anuomet dar Helsinkio universiteto docentą,
į Lietuvą atvedė lyginamosios dainų studijos. Pramokęs lietuvių kalbos, susipažinęs su spausdintais dainų šaltiniais
ir tada dar negausiais Lietuvių mokslo draugijos archyve atskirą fondą sudariusiais tautosakos rankraščiais, jis surengė
ir dvi individualias tautosakos rinkimo išvykas: 1910 m. į šiaurės rytų Aukštaitiją, po metų – į Dzūkiją. Ekspedicijų
medžiaga šiandien saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyve. Šiauriniame Lietuvos
pakraštyje sudarytam tautosakos rinkiniui suteiktas numeris LTR 626, rengiant jį spaudai (1911) padarytam nuorašui –
LTR 626a. Dzūkų tautosakos kolekcija, apimanti apie du tūkstančius folkloro tekstų, padalyta į du archyvinius rinkinius
– LTR 627 (nuorašo archyvinė byla – LTR 627a) ir LTR 628.
Profesoriaus dėta pastangų, kad surinkta tautosaka būtų paskelbta. Deja, skaitančiai visuomenei buvo pristatyta
tik 1910 metų ekspedicijos medžiaga. Kaip žinoma, 1912 m. išėjo Augusto Roberto Niemio ir kunigo Adolfo Sabaliausko šiaurės
rytų Lietuvoje surinktų dainų rinkinys
[1], kurio leidybą finansavo Suomių mokslo akademija. Čia publikuota 1459 kūriniai, iš jų – arti 800 bene pirmą
kartą skelbiamų sutartinių, gale pridėtos 26 melodijos. Knyga, kurios tik 200 egzempliorių Lietuvių mokslo draugijos
prašymu buvo skirta Lietuvai, jau anuomet tapo vienu svarbiausių lietuvių dainų šaltiniu ir mūsų kultūrinės savasties
dalimi. Tai ir buvo pagrindinis argumentas apsisprendžiant šiame darbų etape publikuotu, o ne rankraštiniu rinkiniu reprezentuoti
Lietuvos šiaurėje užrašytą tautosaką. Atsižvelgta ir į tai, kad leidinyje pateikiama suklasifikuota medžiaga, be to,
spausdinamų kūrinių pabaigoje pridedamos nuorodos į rankraštinius abiejų parengėjų rinkinius, jeigu manyta, kad variantas
gali būti reikšmingas moksliniams tyrimams. Taip pat buvo svarbu, kad dalį šio leidinio dainų tekstų (315) galima papildyti
knygoje
Lietuvių dainų ir giesmių gaidos
[2] paskelbtomis melodijomis; iš viso čia randame 635 dainų ir instrumentinės muzikos kūrinių melodijas bei 318 dar
nepublikuotų dainų tekstų. Elektroninis formatas leido susieti atskiruose leidiniuose esamus tekstus ir melodijas ir
pateikti patogesnę bibliografine retenybe spėjusių virsti ir ne visada po ranka turimų knygų skaitymo galimybę.
Glaustai pakomentuoti reikėtų ir keletą rankraščio pavidalu šiandien saugomos dzūkų tatosakos kolekcijos
faktų. Atkurti šios kolekcijos visumą leido tik rengiant ją spaudai (~ 1911) padaryti nuorašai, nes dalis ekspedicijos
rankraščio, kaip galima numanyti, į Lietuvių tautosakos archyvą jau nepateko. Originalus rinkinio rankraštis saugomas
rinkinyje LTR 627, su išlygomis apimančiame apie tūkstantį folkloro vienetų (1–1000); nuorašu reprezentuojama likusi
kolekcijos dalis – rinkinyje LTR 628, palikus jam tęstinę Niemio sudaryto rinkinio numeraciją, t. y. pradedama
1001 numeriu. Pluoštas rinkinio LTR 628 originalių rankraščių (jį sudaro 141 tekstas) iki šiol formaliai niekur nefigūravo
ir archyvinio dokumento statusą, kaip byla LTR 628a, įgijo tik rengiant šią elektroninę publikaciją. Taip trumpai būtų
galima paaiškinti painiavą, kodėl 1911 m. originalų rankraštį reprezentuoja archyviniai rinkiniai LTR 627 ir LTR 628a.
Rinkinius LTR 627a ir LTR 628 (čia įsimaišę ir keli ekspedicijos rankraščio lapai) sudaro nuorašai.
Lietuvių folkloristikos istoriografijoje ir šaltinių rengimo tradicijoje tiek ekspedicijos rankraščiui,
tiek jo nuorašui buvo suteikas patikimų šaltinių statusas, nė nesvarstant galimų komplikacijų dėl rinkinio pavidalų.
Tačiau tekstologinė rinkinių LTR 627 ir LTR 627a, LTR 628a ir LTR 628 analizė leidžia teigti, kad Niemio rinkinio nuorašui
patikimo autentiško šaltinio statusas be jokių išlygų suteiktas nepagrįstai, neatsižvelgus, kad nelengvai perskaitomus
užsieniečio ir dainų užrašymo patirties neturėjusių jo talkininkų užfiksuotus tekstus perrašinėjo tokie pat nepatyrę
pagalbininkai
[3]. Idant būtų atspindėta dzūkų kolekcijos kaip lietuvių folkloristikai svarbaus dokumento visuma, šioje publikacijoje
pristatomi rinkiniai LTR 627, LTR 628a, LTR 628. Rinkinio LTR 627 nuorašas (LTR 627a) kaip savarankiškas dokumentas neskelbiamas,
apsiribojama ekspedicijos rankraščio kūrinių apraše pateikiama informacija apie originalaus kūrinio užrašymo ir jo nuorašo
(jeigu jis yra išsaugotas) sąsajas. Bet vien nuorašo pavidalu išlikę ir rinkinyje LTR 627a saugomi kūriniai nr. 937–961
yra įtraukti ir į rinkinio LTR 627 turinį, šitaip suteikiant skaitytojui galimybę susidaryti platesnį (pavyzdžiui, žanrinį)
visos dzūkų tautosakos kolekcijos vaizdą.
Publikacijos struktūra, duomenų pateikimas. Skaitytojas gali spausdintų ir rankraštinių rinkinių skaitmenines
versijas, kaip ir knygas ar archyvinius dokumentus, sklaidyti palapiui. Kitas pasirinkimas – naudotis parengėjų
sudarytais rinkinių turiniais (žr.
Įrašų sąrašas), kuriuose kiekvienam rinkinio kūriniui sukurtas atskiras įrašas. Čia pateikiamas kūrinio skenuotas
vaizdas, o jo apraše – pagal nusistatytus redagavimo kriterijus adaptuotas tekstas, išskyrus sunkiai išskaitomus
originalaus rankraščio ir abejonių dėl patikimumo keliančius nuorašo pavidalu saugomo rinkinio LTR 628 kūrinių tekstus.
Taip pat pristatoma kūrinio metrika ir kiti su juo susiję duomenys (žinios apie pateikėją, užrašytoją, užrašymo vietą
ir laiką, pastabos...), sąsajos su kitais kūriniais (jeigu tokių esama). Vardažodžių formos paliekamos tokios, kokios
užfiksuotos rankraštiniame ar spausdintame rinkinyje. Abejonių keliančios dzūkų tautosakos rinkinyje Niemio ar jo talkininkų
užrašytos pavardės tikslinamos, prireikus taisomos atsižvelgiant į įvairaus pobūdžio šaltiniuose aptinkamas šio krašto
žmonių pavardes (pavyzdžiui,
Žengelevičienė pataisyta į
Dzengelevičienė,
Verpitškienė – į
Verbickienė). Užrašymo vieta identifikuojama pagal dabartinį Lietuvos administracinį suskirstymą, bet greta pateikiama
ir pirminiame šaltinyje užfiksuota informacija. Jeigu ekspedicijos rankraštyje nurodomas kaimas ilgainiui skilo į du
(pavyzdžiui, Naniškės – į Senąsias Naniškes ir Naująsias Naniškes), kūrinio užrašymo vieta susiejama tik su stambesniu
dabartiniu administraciniu vienetu – seniūnija. Kadangi į tekstų redagavimo ir medžiagos klasifikavimo tikslais
darytus nuorašus duomenys apie pateikėją, užrašymo vietą nebuvo perkeliami ir neišliko, jie neatspindimi ir archyvinio
rinkinio LTR 628 kūrinių apraše.
Sudarant rinkinių skaitmeninių versijų turinius išlaikyta spausdintų leidinių ir dzūkų kolekcijos kūrinių
seka ir numeracija; tik retais atvejais užrašytojo ar rankraštinį rinkinį inventorinusio archyvo darbuotojo nepagrįstai
į du savarankiškus kūrinius padalytam tekstui sukurtas bendras turinio įrašas. Turint pagrindo spėti, kad į rankraštinį
rinkinį LTR 627 yra patekę perrašų iš kitų šaltinių (nr. 1018–1274a), jie kaip neautentiška medžiaga pristatomi
ne atskirais įrašais, o tam tikrais blokais, atsižvelgiant į užrašymo vietą, užrašytoją ar nustatytą autentišką šaltinį
(pavyzdžiui, [Mįslės iš Pušaloto apyl.]). Rengiant turinį, dainų antrašte pasirinktos pirmos teksto eilutės; raudų antraštės
taip pat sudaromos iš teksto pradžios, gale padedant daugtaškį; etnografinių aprašymų, pasakų, garsų pamėgdžiojimų, žaidimų,
instrumentinio folkloro... pavadinimai sukurti parengėjų ir rašomi laužtiniuose skliaustuose; nepavykus iššifruoti rankraščio
teksto, laužtiniuose skliaustuose paliekamas daugtaškis.
Redakciniai sprendimai, tekstų pateikimas. Šaltinių pobūdis lėmė skirtingus publikuotų ir rankraštinių
tekstų redagavimo kriterijus. XX a. pradžioje, leidžiant
Lietuvių dainas ir giesmes šiaur-rytinėje Lietuvoje bei
Lietuvių dainų ir giesmių gaidas, tarminių tekstų redagavimo patirties neturėjusiam tautosakininkui mėgėjui Sabaliauskui
ne tik reikėjo žengti nepramintu taku, bet ir rasti išeitį, kaip skelbti Niemio ir jo talkininkų „maždaug literatiška
ortografija ne suvis fonetiškai užrašytą medžiagą“
[4]. Nuspręsta tarmine įvairove pasižyminčius tekstus sutarminti. Šioje publikacijoje nesiūlome naujos, iš
esmės koreguotos skelbtų tekstų redakcinės versijos. Tačiau, siekiant, kad jie būtų prieinami ir platesniam skaitytojų
ratui, tarminė fonetika keista į bendrinės kalbos fonetiką; tais atvejais, kai žodžio forma dabartinės kalbos požiūriu
nenormiškai sutrumpinama ir gali kilti neaiškumų dėl jo reikšmės, žymimas apostrofas. Labai retai, bet pasitaiko taisymų
ten, kur galima įtarti užrašytoją ir (ar) redaktorių apsirikus (pavyzdžiui, „Rūta, mėtra, peletrūna,
Trinytėla pelė“ taisyta į „Rūta, mėtra, peletrūna,
Trinyti lapeliai“). Skyryba tvarkoma atsižvelgiant į dabartinę dainų leidybinę praktiką. Posmų struktūra nekeičiama,
tik kad būtų patogiau skaityti, posmai vienas nuo kito atskiriami tarpeliu.
Rankraštinio dzūkų tautosakos rinkinio tekstai ir su jų pateikimu susiję redakciniai sprendimai reikalauja
išsamesnio pakomentavimo. Didžioji dalis šios medžiagos užrašyta paties profesoriaus; jo gimtoji kalba ir tokiam darbui
nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas rankraštyje paliko savo atspaudus. O ir talkininkų neturėta tautosakos tekstų
užrašymo patirties. Todėl, susigyvenus su nelengvai įskaitomu rinkinio braižu, pirmiausia teko spręsti ne tekstų redagavimo
klausimus, o bandyti juos iššifruoti, kartais tikrąja to žodžio prasme. Būtų sunku trumpai nusakyti ir aiškiai apibūdinti
šio suomiškai lietuviško rankraščio tekstų užrašymo ypatybes: priebalsių painiojimas, jų minkštumo neatspindėjimas, ilgųjų
ir nosinių balsių nežymėjimas, su tarmės savybėmis nesusiję balsių virsmai (pavyzdžiui, užrašyta „Mano
zeba“, turėtų būti „Mano
ciba“, „Stovi
grusele, žalia
upelele“ – „Stovi
grūšelė, žalia
obelėlė“). Ir daugybė akivaizdžių ir nelengvai nuspėjamų fonetinio pobūdžio apsirikimų, atsiradusių dėl užrašytojo
lietuvių dainuojamosios tradicijos nepažinojimo (pavyzdžiui, užrašyta „Nuvediau
šieną audzia“, turėtų būti „Nuvediau
šienaucia“, „Mano
motulelis nei bagota“ – „Mano
motulė lyšniai bagota“). Tokie riktai koreguojami remiantis ir kitais dainų variantais, ir didžiuoju
Lietuvių kalbos žodynu (pavyzdžiui, eilutė „Tai gražiai dusga
vergu bitsinelis“, remiantis jame aptikta informacija iš Dieveniškių, kad „verba daug puvėsio turi –
gera bitėm“, taisoma į „Tai gražiai dūzgia
verboj(?) bicinėlis“). Jei apsirikimai aiškūs ir jų korekcijos nekelia abejonių, rekonstruotos vietos tekste
nežymimos. Stokojant patikimumo siūlomam taisymui, kaip cituotos eilutės „Tai gražiai dūzgia
verboj(?) bicinėlis“ atveju, skliaustuose paliekamas klaustukas. Rekonstruotą teksto vietą (paprastai žodį
ar eilutę) žymi laužtiniai skliaustai.
Idant būtų labai nenutolta nuo rankraščio, redaguotame variante stengiamasi atspindėti užrašytojo užfiksuotą
tekstą. Originale ištisinėmis linijomis ar punktyriniais brūkšniais žymima praleista didesnės apimties teksto dalis perteikiama
ilgu punktyriniu brūkšniu. Pasitaikantys sutrumpinimai „ir t .t“, susiję su ilgesne teksto atkarpa, paliekami;
kai jie nurodo kartojamą refreną, po refreno pirmos frazės dedamas daugtaškis. Rankraštyje dainõs eilutės ar jos
dalies pakartojimas atspindimas įvairiai: parašant „2 k. / 3 k.“, pabraukiant kartojamus žodžius ar eilutę,
sujungiant abu aprašytus atvejus. Publikacijoje, kaip dabar įprasta, nurodoma kartojamų eilučių skaičius ir kartai. Tačiau
užrašant pateikėjų diktuojamas dainas nebuvo lengva tiksliai sužymėti kartojimus ir įsiveldavo klaidų, dėl to redaguotame
tekste jie koreguojami, kartais neatspindimi. Dainų tekstai, skirtingai nei rankraštyje, posmuojami; skyryba tvarkoma
pagal dabartines taisykles, atsižvelgiant į dainų edicijoje nusistovėjusias normas.
Jau iš suminėtų problemų galima suprasti, kad publikacijoje nebūtų lengva priartėti prie autentiško tekstų
pavidalo. Todėl tekstams pritaikyta įprastiniu raidynu perteikiama bendrinės kalbos fonetika, tik išimtiniais atvejais
paliekant kokią retesnę tarmės ypatybę (pavyzdžiui, žodžio
klumpelėms pradžioje sporadiškai atsirandančią
s –
sklumpelėms), kartu atkreipiant dėmesį, kad skaitytojui galbūt nežinoma forma nebūtinai bus užrašytojo apsirikimas.
Nuosekliai stengiamasi išlaikyti tik būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo asmens ir būtojo laiko veikiamųjų moteriškosios
giminės dalyvių formas be afrikatų, kaip vieną būdingesnių ir rankraštyje gana stabiliai atspindimų tarmės ypatybių (
šluostiau ‘šluosčiau’,
matius ‘mačiusi’). Pagal bendrinės kalbos normas koreguojami ir rankraštyje painiojami balsiai bei priebalsiai,
tokių korekcijų niekaip neatspindint. Nepaliekami ir iš slaviškų atitikmenų gauti
c-,
dz- (pavyzdžiui,
dzėkui ‘dėkui’).
Morfologines ypatybes linkstama išlaikyti. Į bendrinę kalbą siekiama transponuoti tik originaluose nenuosekliai
fiksuotus ir poetiniam dainos skambėjimui didesnės įtakos neturinčius atvejus. Bendrinės kalbos forma keičiamos veiksmažodžių
bendratys su
-te,
-tie (
nešte ‘nešti’,
eitie ‘eiti’). Prie bendrinės kalbos priartinami įvairuojantys trumpieji veiksmažodžio „eiti“
variantai (
nuvejus ‘nuėjus’,
inejau ‘inėjau’). Trumpesnė veiksmažodžių trečiojo asmens forma palikta autentiška (
važiau ‘važiavo’), tik veiksmažodžio „stovi“ trumpesni variantai
stov ir
stou vienodinami, pasirenkant
stov. Vyriškosios giminės daugiaskiemenių daiktavardžių šauksmininke kartais pridedama galūnė
-e keičiama į
-i (pavyzdžiui,
Juozule ‘Juozuli’,
svotule ‘svotuli’), įvairiai atspindėta deminutyvinių daiktavardžių vienaskaitos vietininko galūnė
-yj,
-ij keičiama į
-y (
sodelij ‘sodely’). Įvardžiuotinių būdvardžių archajiškas galūnes, taip pat tas pozicijas, kai atskirų
linksnių galūnės yra perimtos iš kitų linksniuočių, siekiama išlaikyti, tačiau, kilus abejonių dėl užrašymo patikimumo,
renkamasi bendrinės kalbos norma. Skirtingos to paties žodžio formos (pavyzdžiui,
čiulbėti ir
čilbėti,
džiovyti ir
džiovinti) vienodinamos tik toje pačioje dainoje. Prieveiksmių
kodėl,
todėl,
kaip,
taip,
kada, jungtuko
nors tarminės formos transponuojamos į bendrinę kalbą. Kai žodžio forma nenormiškai trumpinama, kaip ir publikuotų
rinkinių atveju, rašomas apostrofas (
kol’ ‘kodėl’,
man’ ‘mane’).
Į retesnių tarmės ypatybių apibūdinimą nesileidžiama, kartu pripažįstama, kad, susidūrus su teksto perskaitymo
sunkumais, redaguojant nepavyko išvengti subjektyvumo.
A. R. Niemio tautosakinio palikimo virtualią publikaciją pristato LLTI folkloristai: Vilma Daugirdaitė (parašė įvadą ir parengė
dzūkų tautosakos rinkinio medžiagą), Jurgita Ūsaitytė (parengė publikuotus dainų leidinius), Andželika Jakubynienė, Eligija
Garšvienė, Asta Skujytė-Razmienė, Rima Visackienė, Irena Žilienė (skaitmenino publikuotus ir rankraštinius rinkinius).
Programuotojas – Arūnas Ciesiūnas.
Recenzavo doc. dr. Bronė Stundžienė, dr. Saulė Matulevičienė.
Už galimybę skaitytojams pristatyti A. R. Niemio tautosakinį palikimą dėkojame Lietuvos kultūros tarybai, skyrusiai dalinį
finansavimą projektui „A. R. Niemio lietuvių dainų rinkinių skaitmeninimas ir duomenų bazės sukūrimas“ (sutartis
Nr. S/ETN-3(6.23)/2017).
Viršeliui panaudota nuotrauka iš LLTI Tautosakos rankraštyno fototekos (LTRFt 22326).
Vilma Daugirdaitė
daugirda@llti.lt
[1]
Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje, Dr. A. R. Niemi ir kun. A. Sabaliausko surinktos, [Helsinkis
(Ryga)], 1912.
[2] A. Sabaliauskas,
Lietuvių dainų ir giesmių gaidos, Helsinkai, 1916.
[3] Yra pagrindo spėti, kad dzūkų rinkinio nuorašą 1911 m. galėjo padaryti tuomet vienintelės Vilniaus lietuvių dviklasės
mokyklos mokiniai, kurie perrašinėjo iš Lietuvių mokslo draugijos rinkinių Niemio atsirinktą tautosaką (žr. M. Biržiška,
„Prof. A. R. Niemi prisimenant“,
Lietuvių dienos, Nr. 2 (51), 1955, p. 7).
[4] A. R. Niemi, A. Sabaliauskas, „Prakalba“, in:
Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje, p. X.
|