| Fondas: |
NS |
| Signatūra: |
NS 458 |
| Kolekcija: | Aukusčio Roberto Niemio ir Adolfo Sabaliausko spausdintų dainų rinkinių kolekcija |
„Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ [Helsinkis (Ryga), 1912] ir „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ (Helsinkai, 1916) – XX a. pradžioje išėjusios knygos, kuriomis skaitančiai visuomenei pirmą kartą pristatyta šiaurrytinio Lietuvos pakraščio dainuojamoji tradicija. Iš esmės tai buvo ir pirmos platesnio tyrėjų dėmesio dar nesulaukusių Aukštaitijoje gyvavusių unikalių giesmių – sutartinių publikacijos.
Šios dainų knygos yra bendras suomių folkloristo Aukusčio Roberto Niemio (1869–1931) ir lietuvių kunigo Adolfo Sabaliausko (1873–1950) tautosakinio darbo palikimas. Į Lietuvą dainų tyrinėti atvykusį A. R. Niemį mokslinis smalsumas nuvedė į šiaurrytinį Lietuvos kampą, kur jam pavyko sudaryti didelį rankraštinį dainų rinkinį. Tautosakinėje ekspedicijoje sueita į pažintį su tautosaką šiame krašte jau rinkusiu A. Sabaliausku. Suomių mokslininko pastangomis jųdviejų surinktos medžiagos pagrindu buvo sudaryta ir publikuota knyga „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ (joje publikuota 1459 kūriniai, iš jų – arti 800 sutartinių, gale pridėtos 26 melodijos). Melodijomis šį leidinį papildo po kelerių metų Helsinkyje išleista knyga „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“, kurioje paskelbta A. Sabaliausko užrašytos ir spaudai parengtos 635 dainų ir instrumentinės muzikos melodijos, taip pat 318 dar nepublikuotų dainų tekstų.
Čia pristatoma kolekcija ir parengta šių dviejų suskaitmenintų knygų pagrindu. Dainų rinkinio „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ signatūra žymima santrumpa NS, o leidinio „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ signatūra – santrumpa SG. Kolekcijoje pateikiami dainų rinkiniuose skelbiamų kūrinių skenuoti vaizdai ir pagal nusistatytus redagavimo kriterijus adaptuoti tekstai; į Lietuvių tautosakos archyvo (LTA) duomenų bazę suvestos kūrinių metrikos ir kiti su jais susiję duomenys (žinios apie pateikėją, užrašytoją, užrašymo vietą ir laiką, pastabos); dainų užrašymo vietos susietos su informacinės sistemos „Aruodai“ Geografijos banku. Tais atvejais, kai tekstas ir melodija skelbiami atskiruose leidiniuose, yra sukurtos jų sąsajos, padedančios naudotojui sujungti į vienovę visą informaciją apie kūrinį. |
| Pavadinimas: | [Rugiapjūtės pabaigtuvės Žemaitijoje] |
| Pastabos: |
Pasakojimas apie rugiapjūtės pabaigtuves Žemaitijoje yra iš Vandos Silvestraitės rankraščio, kuris įtrauktas į A. R. Niemio sudarytą tautosakos iš šiaurrytinės Lietuvos rinkinį (LTR 626). |
| Dokumentų rūšys: |
1. spaudiniai
|
| Kalbos: |
1. lietuvių |
| Duomenų klasifikacija (žanrinis skirstymas): |
1. ETNOGRAFINIS APRAŠAS ()
|
| Užrašytojas: |
Vanda Silvestraitė |
| Užrašymo vieta: |
Vaiguva sen., Kelmės sen., Kelmės r. sav., Šiaulių apskr. (originale: Vaiguvos prp. )
|
|
Tekstas:
Žemaitijoj nekuriuose dvaruose užsilaikė dar gražus paprotys dienoj „rugių pabaigtuvių“. Pas mus buvo viena senelė, kuri mokėjo prie tos aplinkybės oracijas sakyti. Ji jau buvo per silpna prie rugių rišimo, bet ėjo nors pėdų statyti, norėdama toje iškilmėje dalyvauti. Taigi pabaigtuvės prasidėdavo pavakaryje. Į kambarį gausiai apšviestą, kur visi namiškiai susirinkdavo, atsidaro durys ir pirmiausia pasirodo mūsų senelė su dideliu rugių vainiku puikiai gėlėmis išdabintu, o paskui jos – gražus būrelis jaunų mergaičių taipogi su vainikėliais. Toliaus eina ūkveizdis vėl su vainiku ir berneliais. Visi sveikina susirinkusius žodžiais: „Tegul bus pagarbintas Jėsus Kristus“, ir senelė paduoda savo vainiką dvarininkei, ūkveizdis – dvarininkui, mergelės – kitiems ten esantiems, ir prasideda oracija: „Įsiprašo pas tamstą tas keleivis, katras per 45 savaites šalčius ir lietus kentėjo. Nei kalnai, nei pakalnės – nieks jo neužstojo, jei lietus lijo – užlijo, jei sniegas snigo – užsnigo, tiktai viena pusnė jį priklojo. Išaušo pavasaris, nubėgo sniegas, paliko juoda žemė. Bet Dievas atgrąžin savo mielaširdybę: atsiunčia šilumą, perkūnijas ir žaibus. Pažaliavo kaip puikiausioji rūta: kur prie gilų pelkių – purūnos žydėjo, kur prie gražių vietų – pijolkos kvepėjo, ir jisai užaugo per sprindį. Pražydo darželiuose kvietkelės, laukuose žolelės, ir jis užaugo į žmogaus stuomenį. Sudėjo žiedelius ir pražydo kaip brangiausioji kvietka, linksmino pavargėlius ir nelaimingus mažus vaikelius, kurie ant ežių sėdėjo, rankelėmis pasirėmę į dangų veizdėjo ir graudžiai verkė, nes jiems duonos kąsnis kvepėjo. Linksmino teipogi mažus paukštelius, varnas ir juodvarnius, nes jie, ant mendelių užtūpę, pales. Siunčia ponai NN savo tarnus ir tarnaites, eina jauni berneliai su dalgiais, eina jaunos mergelės ir prisiartinę prie rugių kirto, vertė; o tos baltos galvos rinko, rišo ir nemielaširdingai nuo savęs metė, sunešė į eiles ir sustatė į mendelius. O dabar prašo tamstų, kad būtų maloniai ir linksmiai priimtas, kad daržinės būtų švarios ir jauja iššluota, nes jis tenai pailsį turės. Po kelių savaičių jis grįš atgal laukuosna, ant tos pačios atgailos, o savo šeimyną paliks tamstoms.“
Po oracijos buvo dalijamos dovanėlės už vainikus, ir visas būrelis sėdasi už stalo gražiai uždengto ir apkrauto pyragais, sūriais, sviestu, arbata, naminiais saldumynais ir t. t., ir taip praeina greitai pora valandų, tarp juokų ir valgio, o paskui, jei gražus vakaras, išeina ant kiemo ir ten linksmiai dainiuoja, žaidžia ir šoka, jei tik atsiranda koks muzikantas.
|