| Fondas: |
NS |
| Signatūra: |
NS 939 |
| Kolekcija: | Aukusčio Roberto Niemio ir Adolfo Sabaliausko spausdintų dainų rinkinių kolekcija |
„Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ [Helsinkis (Ryga), 1912] ir „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ (Helsinkai, 1916) – XX a. pradžioje išėjusios knygos, kuriomis skaitančiai visuomenei pirmą kartą pristatyta šiaurrytinio Lietuvos pakraščio dainuojamoji tradicija. Iš esmės tai buvo ir pirmos platesnio tyrėjų dėmesio dar nesulaukusių Aukštaitijoje gyvavusių unikalių giesmių – sutartinių publikacijos.
Šios dainų knygos yra bendras suomių folkloristo Aukusčio Roberto Niemio (1869–1931) ir lietuvių kunigo Adolfo Sabaliausko (1873–1950) tautosakinio darbo palikimas. Į Lietuvą dainų tyrinėti atvykusį A. R. Niemį mokslinis smalsumas nuvedė į šiaurrytinį Lietuvos kampą, kur jam pavyko sudaryti didelį rankraštinį dainų rinkinį. Tautosakinėje ekspedicijoje sueita į pažintį su tautosaką šiame krašte jau rinkusiu A. Sabaliausku. Suomių mokslininko pastangomis jųdviejų surinktos medžiagos pagrindu buvo sudaryta ir publikuota knyga „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ (joje publikuota 1459 kūriniai, iš jų – arti 800 sutartinių, gale pridėtos 26 melodijos). Melodijomis šį leidinį papildo po kelerių metų Helsinkyje išleista knyga „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“, kurioje paskelbta A. Sabaliausko užrašytos ir spaudai parengtos 635 dainų ir instrumentinės muzikos melodijos, taip pat 318 dar nepublikuotų dainų tekstų.
Čia pristatoma kolekcija ir parengta šių dviejų suskaitmenintų knygų pagrindu. Dainų rinkinio „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ signatūra žymima santrumpa NS, o leidinio „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ signatūra – santrumpa SG. Kolekcijoje pateikiami dainų rinkiniuose skelbiamų kūrinių skenuoti vaizdai ir pagal nusistatytus redagavimo kriterijus adaptuoti tekstai; į Lietuvių tautosakos archyvo (LTA) duomenų bazę suvestos kūrinių metrikos ir kiti su jais susiję duomenys (žinios apie pateikėją, užrašytoją, užrašymo vietą ir laiką, pastabos); dainų užrašymo vietos susietos su informacinės sistemos „Aruodai“ Geografijos banku. Tais atvejais, kai tekstas ir melodija skelbiami atskiruose leidiniuose, yra sukurtos jų sąsajos, padedančios naudotojui sujungti į vienovę visą informaciją apie kūrinį. |
| Pavadinimas: | Rudenėlį, kai užšalo |
| Dokumentų rūšys: |
1. spaudiniai |
| Kalbos: |
1. lietuvių |
| Duomenų klasifikacija (žanrinis skirstymas): |
1. DAINA () |
| Užrašymo metai: |
1910 |
| Užrašytojas: |
Aukusti Robert Niemi |
| Pateikėjai: |
|
|
Tekstas:
„Kavalieriui atvažiavus dainuoja“.
1. Rudenėlį, kai užšalo,
Kožnas brolis žirgą savo
Pasibalnojęs joja,
Kaip gražiai mustravoja.
2. Kaip nujojo prie upelio,
Ir sustojo šaly kelio
Prie varinių vartelių,
Prie rūtelių darželio.
3. Ein matušė per kiemelį,
Vadin svečius į svirnelį.
Ein dukrelė jos pirma,
Pilia vyną į stiklą.
4. Sodin svečius už stalelio,
Duod stiklelį į rankelę.
Sėd mergelė prie šalies,
Klaus’ bernelis jos dalies.
5. Siunč pas tėvą penkius tarnus,
Liep prašyti didę dalį,
O matušę – kraitelį,
Šešias margas skryneles.
6. Senas tėvas susigėdęs
Ir už pečiaus atsisėdęs.
– Ko nuliūdai, tėveli,
Ar nekelsi veselių?
7. – Ar dukrelė nepatogi,
Ar veideliai neraudoni,
Ko nuliūdot, sveteliai,
Ar nebūsit ženteliai?
8. – Nors dukrelė ir patogi,
Ir veideliai jos raudoni,
Tai nuliūdom, tėveli, –
Stov ant kiemo žirgeliai.
9. Ein tėvelis į svirnelį,
Nešas avižų saikelį,
Tarnai veda žirgelius,
Atsegiojo balnelius.
10. Duod avižų pilną mierą,
Rodo svečiams ščyrą vierą.
Jos dukrelė neprasta
Ir motušė nebiedna.
11. Panedėly svodba graži,
Linksmai svečius pana prašo:
Untarninke ant pietų
Kad čia visi pribūtų.
12. O kas moka mylėt svečią,
Tas nuo pečiaus ved į kerčią,
Kitus nuo kerčios paslinks,
Vietą pas pečių aprinks.
13. Ein tėvelis į svirnelį
Atsinešti butelkėlį.
Apdalino po vieną,
Ant kelionės bus gana.
14. O jei katram neužtenka,
Tas pas pečių tegul slenka,
Kurs nor save mandriu vest,
Tas gal’ savo atsinešt.
|