| Fondas: |
NS |
| Signatūra: |
NS 1045 |
| Kolekcija: | Aukusčio Roberto Niemio ir Adolfo Sabaliausko spausdintų dainų rinkinių kolekcija |
„Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ [Helsinkis (Ryga), 1912] ir „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ (Helsinkai, 1916) – XX a. pradžioje išėjusios knygos, kuriomis skaitančiai visuomenei pirmą kartą pristatyta šiaurrytinio Lietuvos pakraščio dainuojamoji tradicija. Iš esmės tai buvo ir pirmos platesnio tyrėjų dėmesio dar nesulaukusių Aukštaitijoje gyvavusių unikalių giesmių – sutartinių publikacijos.
Šios dainų knygos yra bendras suomių folkloristo Aukusčio Roberto Niemio (1869–1931) ir lietuvių kunigo Adolfo Sabaliausko (1873–1950) tautosakinio darbo palikimas. Į Lietuvą dainų tyrinėti atvykusį A. R. Niemį mokslinis smalsumas nuvedė į šiaurrytinį Lietuvos kampą, kur jam pavyko sudaryti didelį rankraštinį dainų rinkinį. Tautosakinėje ekspedicijoje sueita į pažintį su tautosaką šiame krašte jau rinkusiu A. Sabaliausku. Suomių mokslininko pastangomis jųdviejų surinktos medžiagos pagrindu buvo sudaryta ir publikuota knyga „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ (joje publikuota 1459 kūriniai, iš jų – arti 800 sutartinių, gale pridėtos 26 melodijos). Melodijomis šį leidinį papildo po kelerių metų Helsinkyje išleista knyga „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“, kurioje paskelbta A. Sabaliausko užrašytos ir spaudai parengtos 635 dainų ir instrumentinės muzikos melodijos, taip pat 318 dar nepublikuotų dainų tekstų.
Čia pristatoma kolekcija ir parengta šių dviejų suskaitmenintų knygų pagrindu. Dainų rinkinio „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ signatūra žymima santrumpa NS, o leidinio „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ signatūra – santrumpa SG. Kolekcijoje pateikiami dainų rinkiniuose skelbiamų kūrinių skenuoti vaizdai ir pagal nusistatytus redagavimo kriterijus adaptuoti tekstai; į Lietuvių tautosakos archyvo (LTA) duomenų bazę suvestos kūrinių metrikos ir kiti su jais susiję duomenys (žinios apie pateikėją, užrašytoją, užrašymo vietą ir laiką, pastabos); dainų užrašymo vietos susietos su informacinės sistemos „Aruodai“ Geografijos banku. Tais atvejais, kai tekstas ir melodija skelbiami atskiruose leidiniuose, yra sukurtos jų sąsajos, padedančios naudotojui sujungti į vienovę visą informaciją apie kūrinį. |
| Pavadinimas: | Ejau padirvėliais – visų linai žydžia |
| Pastabos: |
Daina iš Jono Valiulio rankraščio, kuris įtrauktas į A. R. Niemio sudarytą tautosakos iš šiaurrytinės Lietuvos rinkinį (LTR 626). |
| Dokumentų rūšys: |
1. spaudiniai |
| Kalbos: |
1. lietuvių |
| Duomenų klasifikacija (žanrinis skirstymas): |
1. DAINA () |
| Užrašymo metų pastabos: |
Užrašyta XX a. pr. |
| Užrašytojas: |
Jonas Valiulis |
| Pateikėjai: |
|
|
Tekstas:
Ėjau padirvėliais – visų linai žydžia,
Kad būt panytėlė, eitų su man’ lygiai.
Sėsčia ant akmenio čia pasilsėti,
Kad būt panytėlė, būt pasikalbėti.
Pilna lankelė pilkųjų bitelių,
Kad būt panytėlė, būt meilių žodelių.
Pilna lankelė baltų dobilėlių,
Kad būt panytėlė, nupint vainikėlį.
Ak tu Dieve mano, ką to meilė daro,
Kad būt panytėlė, nemainyč ant dvaro.
Tykas vandenėlis, pakraštėly maldros,
Kad būt panytėlė, būt dėl mūsų kalbos.
Kad karvelis būčia, sparnelius turėčia,
Skrisč ant panelę vėlai vakarėlį:
Vėlai vakarėlį, kad ją užmigdyti,
Anksti rytelį, kad ją pabudinti.
Rašyčia gromatėlę baltam popierėly,
Dėčia savo vardą, rūtų vainikėlį.
Paėmiau skaityti, man širdį suspaudė,
Man širdį suspaudė – vargu apsakyti.
Sudiev, pasilieku biedna siratėle:
Nėr man tetušėlio anei motinėlės.
Eičia ant kapelius, budinčia tėvelius,
Šaukčia tėvelius gegutės balseliu.
|