| Fondas: |
NS |
| Signatūra: |
NS 1106 |
| Kolekcija: | Aukusčio Roberto Niemio ir Adolfo Sabaliausko spausdintų dainų rinkinių kolekcija |
„Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ [Helsinkis (Ryga), 1912] ir „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ (Helsinkai, 1916) – XX a. pradžioje išėjusios knygos, kuriomis skaitančiai visuomenei pirmą kartą pristatyta šiaurrytinio Lietuvos pakraščio dainuojamoji tradicija. Iš esmės tai buvo ir pirmos platesnio tyrėjų dėmesio dar nesulaukusių Aukštaitijoje gyvavusių unikalių giesmių – sutartinių publikacijos.
Šios dainų knygos yra bendras suomių folkloristo Aukusčio Roberto Niemio (1869–1931) ir lietuvių kunigo Adolfo Sabaliausko (1873–1950) tautosakinio darbo palikimas. Į Lietuvą dainų tyrinėti atvykusį A. R. Niemį mokslinis smalsumas nuvedė į šiaurrytinį Lietuvos kampą, kur jam pavyko sudaryti didelį rankraštinį dainų rinkinį. Tautosakinėje ekspedicijoje sueita į pažintį su tautosaką šiame krašte jau rinkusiu A. Sabaliausku. Suomių mokslininko pastangomis jųdviejų surinktos medžiagos pagrindu buvo sudaryta ir publikuota knyga „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ (joje publikuota 1459 kūriniai, iš jų – arti 800 sutartinių, gale pridėtos 26 melodijos). Melodijomis šį leidinį papildo po kelerių metų Helsinkyje išleista knyga „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“, kurioje paskelbta A. Sabaliausko užrašytos ir spaudai parengtos 635 dainų ir instrumentinės muzikos melodijos, taip pat 318 dar nepublikuotų dainų tekstų.
Čia pristatoma kolekcija ir parengta šių dviejų suskaitmenintų knygų pagrindu. Dainų rinkinio „Lietuvių dainos ir giesmės šiaur-rytinėje Lietuvoje“ signatūra žymima santrumpa NS, o leidinio „Lietuvių dainų ir giesmių gaidos“ signatūra – santrumpa SG. Kolekcijoje pateikiami dainų rinkiniuose skelbiamų kūrinių skenuoti vaizdai ir pagal nusistatytus redagavimo kriterijus adaptuoti tekstai; į Lietuvių tautosakos archyvo (LTA) duomenų bazę suvestos kūrinių metrikos ir kiti su jais susiję duomenys (žinios apie pateikėją, užrašytoją, užrašymo vietą ir laiką, pastabos); dainų užrašymo vietos susietos su informacinės sistemos „Aruodai“ Geografijos banku. Tais atvejais, kai tekstas ir melodija skelbiami atskiruose leidiniuose, yra sukurtos jų sąsajos, padedančios naudotojui sujungti į vienovę visą informaciją apie kūrinį. |
| Pavadinimas: | Oi, kai aš augau pas savo matutį |
| Dokumentų rūšys: |
1. spaudiniai |
| Kalbos: |
1. lietuvių |
| Duomenų klasifikacija (žanrinis skirstymas): |
1. DAINA () |
| Užrašymo metai: |
1910 |
| Užrašytojas: |
Aukusti Robert Niemi |
| Pateikėjai: |
|
|
Tekstas:
Oi, kai aš augau pas savo matutę,
Iš ilgo buvimo man sunku paliko.
Oi, kai aš ėjau ilgaisiais laukeliais,
Čirba vieversėlis su savo vaikeliais.
Bepigu jam džiaugtis su savo vaikeliais –
Man širdelę trokšta be savo bernelio.
Oi, eisiu eisiu ant kelių didžiausių,
Ar nepamatysiu savo myliamiausio.
– Oi, eikš, bernelis, eikš, mano mielas,
Mes pasikalbėsim abudu kaip vienas.
Paleisk žirgelį baltam dobilėly,
Ateik pas mane vėlai vakarėlį.
Aš pasimiešiu arielkos mieštinės
Ir pasikviesčia ant kitos nakvynės.
– Panytėle mano, man be tavę sunku,
Kai aš numirsiu, liepsiu rašyti
Risavotam grabe aukso literom.
Kas tik perskaitys, tai pamislys sau,
Kad čia zgada, meilė guli šitam grabe.
Man šiandiena nūdni
Adyna nemiela,
Kur aš pasidėsiu siratėlė viena.
Oi, eisiu eisiu ant kalno didžiausio,
Ar nepamatysiu savojo mieliausio.
– Oi, eikš, bernelis, eikš, mano mielas,
Mes pasikalbėsim abudu kaip vienas.
– Nei aš ant tav eisiu, nei prieš kalną lipsiu,
Vėlig ant tave gromatą rašysiu.
– Kad ir tu rašysi, ašiai neskaitysiu,
Aš patį bernelį tave nematysiu.
Nedėlios rytelį važiuos’ ant bažnyčią
Ne dėl Dievo garbės – kad aš jį matyčia.
Aš žinau, berneli,
Kad tu man’ nemyli,
Kur tik susitinkam,
Visuomet tu tyli.
Aš dėl tav, berneli,
Sveikatos neturiu,
Kur tik susitinkam,
Visuomet tu tyli.
|